Aplink Aukštaitiją #ketvirta diena

Diena prasideda atostogų režimu: iš palapinių išsirangom kažkur 8:30, o papusryčiavę ir susidėję mantą sodybą paliekam vos prieš vidurdienį. Taip neskubėdami po truputį išjudam vietiniais žvyrkeliais.

Vienu metu lekiant žvyrkeliu pajuntu neįprastą šaltį tarpukojy. Labai panašus jausmas būna kai staiga prapliumpa lyti, bet šįkart dangus visiškai giedras! Toks įvykis mane staigiai verčia imtis neatidėliojamų veiksmų. Staigiai sustoju aiškintis kas čia vyksta. Jau stabdant apsižiūriu, kad mano pirštinė tiesiog šlapia, ir pralekiantis oro srautas taip stipriai atšaldo sušlapusią odą. Pasirodo viskas buvo labai elementaru: savo gertuvės antgalį su vožtuvu visad įsidedu į kišenę, kad vėjyje netabaluotų laisvas žarnelės galas su vožtuvu. Šįkart, matyt, per skubėjimą tiesiog prispaudžiau vožtuvą ir jis vienu metu pradėjo leisti vandenį man tiesiai į kišenę, o iš ten žemyn…

Tuo metu paskambina Giedrius džiugia nuotaika pasitikslinti kur mes esam. Dar prieš išvažiuojant buvom susitarę, kad jis palydės mus po paskutinės nakvynės po apylinkes. Sutariam susitikti ant tilto per Nemunėlį ir pakiliom nuotaikom smaugiam tikslo link.

Nuo pat starto ryte pajaučiu, kad šiandien Nerijus veda maršrutą techniškai ir nėra nepatogių situacijų – panašėja į tai, kad pagaliau kelionės gale susigyvenom ir atradom tinkamą tempą. Tas faktas labai džiugina, nes tai buvo pirma mūsų ilgesnė kelionė ir būtent tokį tikslą buvau sau išsikėlęs: visiems kartu susivažiuoti ir pasiruošti ateity ramiai važiuoti kažkur toliau nevarginant vienas kito nei fiziškai nei morališkai. Gaila tik, kad galiausiai išėjo taip, kad pusė keliautojų atkrito…

Įsukam į Kvetkus. Pamatau pažįstamas gatves – praėjusį kartą kartu su Giedrium labai smagiai prasivažiavom, tik iš kitos pusės. Štai ir pažįstamas tiltas ir pažįstamas Pakeleivis – kaip ir nujaučiau, Giedrius, ko gero, pasitikslinęs kur mes esam, atsuko rankeną ir pasistengė vietoj atsirasti anksčiau mūsų.

Nuotaikos pakilios, nuo šio momento važiuojasi žymiai smagiau. Sukamės pažįstamu keliuku, šįkart kiek atsargiau, nes po lietaus paviršius šlapias ir slidus. Nerijus, važiuodamas priekyje ir mus vesdamas dar nežino, bet laikausi šalia ir laukiu jo reakcijos, nes jau žinau kas jo laukia priekyje: praeitą kartą atlėkdami su Giedrium įšokom į gana gilias balas, šįkart jau nebeskubam toj vietoj ir gražiai persiiriam. Taip, pakilia nuotaika, pajudami žvyrais Latvijos pasieniu pasiekiam Juodupę, kur esam suplanavę papietauti apsipirkę miestelio krautuvėj. Vos tik sustojam, iškart prisistato vietinių vaikų būrys. Bet visai ne tokie kaip Škilietuose: šitie jau jaučiasi gudrūs ir bando kažką protingo papasakoti – šioks toks skirtumas jaučiasi.

Pasijuokiam ir einam su Nerijum apsipirkti pietums, pasigendam Giedriaus, dar pagalvoju, kad jis matyt užsimiršta beskaitydamas vaikams paskaitą apie saugų vairavimą. Vėliau prisipažįsta pats, kad jam tiesiog iškrovos diena. Diena nauja, o bėdos tos pačios – išėję iš parduotuvės užverčiam galvas į dangų ir pasidairę matom, kad aplink vėl sukiojasi tie patys pikti lietaus debesys. Nusprendžiam pavažiuoti kažkur toliau ir pasidairyti tinkamesnės stovyklavietės su stogu.

Pasifotografavę ir apsipirkę pajudam iš Juodupės ir gana greit iš laukų įsukam į kažkokį miškelį su keliu grįstu akmenim.

Jausmas tokiu keliu važiuoti savotiškas, patirtis visiškai nauja – vienoj vietoj užsižioplinėjęs vos nenulekiu į krūmus. Gerai, kad rimtesnio incidento išvengti pavyksta ir tai dar kartą parodo, kad tokio tipo kelionėse atsipalaiduoti ir žioplinėti nėra kada. Veliau stabtelim ties kita pamiške, kurią Nerijus prisimena dar iš praeitų metų ir šįkart perspėja, kad čia nežioplinėtume. Linksmoji dalis yra ta, kad tiksliai ir pats negali pasakyti ko tikėtis, bet atsimena, kad ši pieva su staigmenom. Ramiai pervažiuojam iki pirmo žvyrkelio, aš dar naudodamasis proga įsuku pasivažinėti tarp aukštų lubinų – seniai jau turėjau tokią svajonę pasivažinėti tarp aukštų žydinčių pievų gėlių.

Kaskart vis profilaktiškai pasidairom į dangų – lietus, rodos, jau čia pat ir galiausiai nusprendžiam ieškoti priedangos: kažkur visai palei Lukštus pamatėm, kad šįkart būsim pačiam įvykių epicentre, o tuo pačiu ir pietų metas, todėl reikėjo staigaus sprendimo. Sustoję sprendžiam ką daryti: aš greitai akim permetu navigaciją ir už akių kliūva dideli pastatai, greičiausiai apleistos senos fermos. Belieka tik grįžti kelis kilometrus iki paskutinės pravažiuotos gyvenvietės. Sukamės atgal, privažiavęs matau, kad nuojauta neapgavo – stovi senas kolūkinis angaras, ir pasirodo netgi neapleistas – bent jau vienas galas puikiai atlieka savo darba: technikos dirbtuvės, čia pat randam ir šeimininkus.

Užklausiu ar neprieštarautų jei prisiglaustume nuo lietaus. Iš ganėtinai nustebusių veidų gaunam teigiamą atsakymą (taip ir nesupratau ar mes jiems tokie “čioperistai” pasirodėm ir tuo nustebinom, ar tiesiog jiems pats mano išsakytas faktas, kad tuoj bus lietaus pasirodė labai jau netikėtas) ir privažiuojam prie kito pastato galo: seni mediniai vartai jau baigia išgriūti, bet vietos mums trims prisiparkuoti dar prie paliktos traktorinės priekabos ir krūvos susmulkintos medienos mums čia sočiai. Dar ir stalą romantiškai pasidengiam.

Vos suvažiuojam vidun iškart prapliaupia lyti – nežinau kaip kiti, bet aš išsišiepęs lyg ausų žiopsau ir bandau įsivaizduoti kaip tolumoje blaškomės žvyrkeliu per tą lietų ir tarp besitaškančių balų bandom kažkur ieškoti užuovėjos, o linksmiausia dalis ta, kad mums to daryti tiesiog nereikia…
Papietaujam, pasidalinam savo politinėmis pažiūromis ir taip pralaukę liūtį susiruošiam važiuoti toliau. Grįžtam į tą patį žvyrkelį ir pravažiavus nepilną puskilometrį susistabdau Nerijų, mat jis išvažiavęs pamiršo prisisegti savo tašę ir jau nebedaug trūko kol ji persisvėrus pažers ant žemės visą savo turinį. Apsidairę pastebėjom, kad horizonte, kaip tik važiavimo kryptimi, susitelkę ne tik piktieji debesys, bet dar ir pradėjo labai rimtai žaibuoti. Kiek vėliau Giedrius pasuko namų link, o mes užsimetėm lietaus aprangas ir buvom jau nusiteikę galiausiai palįsti po lietaus dušu, bet… Linksmoji dalis buvo ta, kad, kaip dabar galvoju, lietaus debesų ir mūsų kryptis buvo ta pati, todėl kur važiavom buvo šviežiai nulyta, tad teko pavaryti ir „plastelininiu“ keliu, kur šviežiai nuplautas slidus kaip muilas molis ir žvyrais, kur smėlis suplautas į košę ir kirsti aukštas šlapias pievas giliom provėžom.

Teko kirsti ir gilių putotų balų, kuriose iš po ratų besitaškantis vanduo labai gražiai nubėgęs nuo mano lietaus aprangos kiaurai permerkė mano kojas. Linksmiausia atkarpa buvo maršruto gale (kaip ir priklauso), kur palei Stelmužę kirtom senus apleistus sodus ir besivalydamas viena ranka akis moviau į provėžas ir žnegtelėjau ant kairio šono, analogiškai kaip ir pirmą dieną. Tiesa dar vienoj vietoj susmukau į gilią pratekančio vandens vagą ir jau spėjau pasvajoti, kad ten teks nakvoti, bet, mano nuostabai, palyginus lengvai „karvę“ iš ten išprašėm.

O vėliau vėl turėjom truputį pasukti galvas kaip kirsti kemsynus su laukinių kiaulių mėšlu. Po paskutinės patirties su Giedrium prie Šiaurinio taško visiškai nebenorėjau to kartoti, bet lengvinanti aplinkybė buvo ta, kad už keliasdešimties metrų jau buvo švarus keliukas ir strigti ten buvo logiškesnis variantas, nei suktis atgal kokį puskilometrį per papildomas kelias durpingas brastas su molingą įkalnę, kurios šlaite leisdamasis Nerijus nuslydo.

Pasitarę priejom išvados, kad Dariui su džipu privažiuoti ir patraukti būtų paprasčiau, nei ieškoti traktoristo kažkur vidury apleistų laukų. Mūsų džiaugsmui truputį apsivalius kelią pavyko išsisukti sėkmingai. Zarazuose buvom apie 19val., prasukom smagiu žvyrkeliu iki Salako, o iš ten, jau žinomu maršrutu, iki simbolinės starto vietos. Nusiprausę kokią 22val. įsukom pas Nerijų kieman.

Dienos maršruto ilgis pagal odometrą 292km, prie 233km supilta 17,03l E95

Reziume:

ačiū darkart Nerijui, kad pravedė man pilnavertę ekskursiją su asmenine fotosesija, ačiū Giedriui, kad nepasididžiavo ir prisijungė su mumis pralėkti kelias val., ir pabendrauti kol pietavom. Labai smagi ta atkarpa buvo. Ačiū Dariui už pastovų palaikymą. Apibendrinant, tai paskutinės dienos maršrutas buvo pats stipriausias, mano galva. Man asmeniškai fiziškai sunkiausias gal buvo antros dienos, nes prieš tai visą naktį pas Oblių vaikiau uodus ir nugulėjau petį, visos kelionės metu jaučiau to padarinius. Norėjom skubėti, o dar šabakštynuose sugebėjau pasigauti priekiniu ratu laukinį spyglį. Trečias diena, kaip Darius ir minėjo prieš kelionę, buvo pilna autostradinių tiesių žvyrkelių – kiek save pamenu nesu tokių ilgų tiesių žvyrkelių turėjęs. Važiavimas buvo toks savotiškas, nes pastoviai „dubasino“ arba priešpriešinis arba šoninis vėjas. Mano krosinį šalmą pastoviai pagaudavo vėjo srovės ir galvą kinkuodavau kaip arklys. Ketvirtos dienos pirma dalis, pasikartosiu buvo labai techniška, o aš, tuo tarpu nuo pat ryto pajaučiau, kad važiuojam jau kitaip ir su Nerijum jau pagaliau panašėja, kad susivažiavom, nebejaučiau diskomforto dėl tempo ir nereikėjo įsitempus dairytis ir spėlioti iš anksto kokie gali būti vedlio veiksmai.

Mano galva kelionė buvo vykusi. Bent jau atsižvelgiant į mano išsikeltus tikslus išsibandyti, nes paskutinį kartą kažką panašaus turėjau tik 2013m. Nerijus atsisveikinant irgi pritarė man, kad kelionę užskaito, tuo labai džiaugiausi ir jaučiuosi dabar „prisirašęs“ prie kompanijos

Share:

Pakomentuok Pirmas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *