Aplink Aukštaitiją #trečia diena

Trečios dienos rytą iš palapinės iškišu galvą jau tik apie 7 ryto. Panašiai kaip planavom, bet visiškai su kitokiom nuotaikom. Nakvoti gamtoj yra nuostabu – jau paryčiais girdėjau stūgaujant gervėms, mūkiant ūkininkų gyvuliams ir čirškiant netoliese esančius paukščius bei kurkiant varles. Visai kaip pas močiutę kaime prie kūdros. Šįryt pusryčių meniu buvo panašus kaip ir vakar, tik metodas jau savarankiškas – sugebėjom pasišildyti be išorinių jėgų pagalbos. O tai jau džiugina. Tuo tarpu aš nubudau kur kas žvalesnis nei vakar. Nuovargis ir miego skola, aišku, jautėsi, bet mintyse buvau ramesnis, kažkur dingo noras skubėti, matyt, tik dabar įsijungiau į atostogų režimą…

Rytas žadėjo nepaprastai šiltą dieną, skirtingai nei praėjusi naktis. Jei pirmą naktį temperatūra nenukrito žemiau komfortiškų 10-ties laipsnių, tai praėjusią tesiekė gal tik 8-is, kas vienu metu mane privertė pasikuisti po palapinę ir papildomai apsivilkti šiltą megztinį. Ryto šviesoje labai gražiai atrodė Nerijaus pirmos dienos mėlynė, kuria jis pasipuošė koją Pravalo pakrantėj, aš tuo tarpu pradėjau spirgėti saulės kaitinamas ir nusprendžiau pajudėti ir kiek atsivėsinti pavažiavęs bent iki pirmo didesnio pavėsio. Neilgai trukus sulaukiu kolegos ir už kelių akimirkų jau sukam ratus žvyruotu keliu tarp rapsų laukų – laimingas dairausi ir galvoje sukasi viena frazė: “gyvenimas yra gražus!”. Numatomas pirmas dienos punktas – Naisių „karalystė„.

Prieš tai dar užvažiojam į degalinę pasitikrinti slėgio padangose ir atsikratyti šiukšlių iš stovyklavietės. Patys Naisiai tai eilinis, pastebėsiu, niekuo ypatingu neišsiskiriantis miestukas, tiesiog spaudoj labai plačiai išeskaluota, tai nusprendėm apsilankyti, juolab, pravažiuojam visai šalia. Truputį pažioplinėjom parkelyje, kuriame vyksta kasmetinis festivalis ir nieko įdomaus neradę tisiog pasidairom užlipę ant kalno ir pakontempliavę, kokia galėtų būti tokios aikštės paskirtis, pasukam toliau į Žagarę.

Tiesa, kaip ir kaskart, sustojus Naisiuose, prisistato koks nors dėdė ir neklaustas, kaip kokią išpažintį, papasakoja apie savo motociklizmo patirtį. Pasirodo jis autobusiuko vairuotojas ir čia atvežė kažkokių moteriškių delegaciją. Nors kita vertus, pasak Nerijaus, Naisiuose vyksta stebuklai: mano navigacijos jungliklis, matyt, „paspringo“ dulkėm, tai aš nusprendžiau jį tiesiog neardęs praplauti vakar Kėdainiuse įsigytu WD-40 purškalu, kas panašu, kad davė vaisių ir jungiklis pradėjo veikti. O Nerijus savo ruožtu, paklausė intuicijos ir pasikeitė atminties kortelę, vaizdo kamerai, kuri, kaip sužinojom jau grįžę iš kelionės, prastai išsaugojo visus įrašus. Įdomūs dalykai vyksta Naisiuose!

Pakeliui į Žagarę pradėjom danguje stebėti baugius lietaus debesis (Nerijus sakė, kad prisišnekėjom Naisiuose, tai dėl to gavom ko nusipelnę…), aišku, progai pasitaikius sustojom fotosesijai.

Pavinguriavę tarp laukų, pamatėm, kad debesys jau prisiartino sprendėm ką daryti – Nerijaus variantas buvo traukti į pamiškę ir išsiskleidus tentą bandyti pralaukti, aš permetęs akim maršrutą navigacijoj pasiūliau dar padidinus tempą bandyti pašokti į priekį ir ta proga paieškotis pastogės artimiausioj gyvenvietėj, tuo pačiu galėtume laiką išnaudoti priešpiečiams. Toks būdas man ne kartą yra pasiteisinęs, todėl atsukę rankenas pajudėjom toliau. Paspartinę tempą pamažu pastebėjom, kad pasikeitė vėjo kryptis ir su debesimis mes tiesiog prasilenkėm. Šįkart lietaus ragauti neteko ir horizonte vėl pragiedrėjo, pasinaudodami tuo nupjovėm toliau vušnių festivalio sostinės, Žagarės link. Ten buvom numatę bent du lankytinus objektus: namą, apkaltą puodais ir užtvanką.

Įžymųjį namą, tiesą sakant būčiau ir pražioplinęs, nes už akių man užkliuvo priešais stovintis didelis vandens čiaupas ir aš tiesiog sukoncentravęs mintis ties tuo, kad noriu pasipildyti savo gertuvę, namą, apkaltą puodais, pamačiau tiktai prisiparkavęs šalia.

Žagarėj vyko ne ką mažiau įdomūs dalykai nei Naisiuose. Pasipildę vandens atsargas prie įžymiojo puodų namo, apsižvalgę supratom, kad lietaus debesys mus visgi pasivijo, tad nusprendėm ieškotis pastogės. Pradžioj įsukom į tuo metu nedirbančią turgavietę. Bet man ši mintis nepatiko, nes lyti dar nepradėjo, o apsauga nuo stipraus lietaus man pasirodė ganėtinai menka, tai pasukom ieškoti kažko rimčiau. Užklausus vietinių patarimų, šiaip ne taip surandam autobusų stotį, nors viskas ko aš norėjau, tebuvo stotelė su pastoge nuo lietaus. Palūkuriavę su vietiniais ir nusprendę, kad keli dideli nukritę lašai tebuvo viskas ko mes taip bijojom, pajudėjom iki užtvankos kur ir prasidėjo visos įdomybės…

Tuo metu, aišku, pradėjo lyti ir ne šiaip sau lyti, o pilti kaip iš kibiro. Dideli lietaus lašai pradėjo tiesiog kapoti per nugarą ir buvom priversti nutraukti savo iš anksto suplanuotą fotosesiją net neįsibėgėjus ir grįžom glaustis po tuo pačiu aptriušusios autobusų stoties stogu kur radom visiškai pasikeitusią fauną. Luktelėjom kol lietus kiek aprims, užsivilkom lietaus aprangas ir nutarėm pagaliau Latvijos pasieniu pajudėti Žeimelio link, nes visos mūsų ištyrinėtos orų prognozės mums žadėjo protarpiais lietų su perkūnija ateinančias tris valandas. Sekantis dienos punktas buvo Žeimelis su įspūdingu senamiesčiu. Norėjom ten nusigauti ir vėl prie stalo pralaukti praplaukiant lietaus debesims. Bet panašu, kad ne lietus vijosi mus, o mes važiavom jam iš paskos nes mūsų važiuoti kaimo keliukai buvo gerokai praplauti ir molingesnėse vietovėse praktiškai stūmėmės pirmu bėgiu pasiramstydami kojomis… Pakeliui, privažiavus Kriukus, Nerijus vėl pastebėjo didesnes debesų sankaupas ir įkvėptas mano pasisekimo pasiūlė pasislėpti po gretimai esančio autobusų sustojimo stogu. Panašu, kad mintis buvo labai gera, nes mums vos tik įsistūmus iš dangaus vėl pabiro didžiuliai vandens lašai.

Luktelėję, toliau, lyg niekur nieko, sausi pajudėjom savo numatyta kryptimi. Pasiekę Žeimelį iškart užsitempėm ant motociklų tentus ir pajudėjom į centrinėj aikštėj esančia kavinę. Bet tik susiparkavę ir apsidangstę pastebėjom, kad kavinė visai ne ten kur mes sustojom, o reiks dar pereiti per kelią. Matyt iš tos laimės labai skubėjom ir nepastebėjom. Tik įsitaisius kavinėj ir pažiūrėjus pro langą į mūsų priparkuotus motociklus Nerijus pastebi, kad pasirodo prisiparkavom neleistinoj vietoj. Matyt iš tos laimės labai skubėjom ir nepastebėjom. Tenka kiūtinti laukan persiparkuoti kaip priklauso. Apsidairę nusprendžiam, kad gal visgi lietaus nebus ir šįkart nebesidangstom.

Papietavę nusprendžiam, kad ir lietaus aprangų nebeprireiks, todėl gražiai susipakavę toliau Latvijos pasieniu pajudam į Rytus – bus arčiau tekančios saulės pasitikti. Palei Saločius Nerijus nusprendžia, kad šiai dienai nesam suplanavę jokio sustojimo kuro pasipildymui, toks nusimato tik rytojaus dieną ir jam tai jau sukelia abejonių ar toks mūsų planas yra realus, nes apylinkėse degalinių nenusimato, o važiuoti dar nemažas galas… Permąstau maršrutą ir prisimenu, kad būtent taip ir skaičiavom, pagal kilometrus maršrute kaip ir turėtume išsitekti, bet realiai buvo ir paklydimų ir neplanuotai sukinėjomės po vietą… Dar papurtau smegenis ir prisimenu, kad pačiam Saločių pasienio punkte kaip tik yra degalinė, Nerijus manim nepasitiki, po paskutinio karto Jonavoj, kai ieškojau degalinės prisipūsti orui priekinėje padangoje, tad nueina pasitikslinti pas vietinius. Gauna teigiamą atsakymą ir mums tenka papjauti galą greitkeliu iki degalinės. Iš Saločių judam į Butautus – žadėjom apsiprekinti vietinio alaus krautuvėlėj, bet, matyt, esam už darbo laiko ribų ir 18val. čia niekas pirkėjų nebelaukia: ne koks didmiestis, kad vakarais kas po krautuves alaus blaškytųsi…

Paskutinė galimybė apsipirkti Nemunėlio Radviliškio kromelyje ir apsikrovę geriamu vandeniu ir maisto atsargom pajudam medžioti Šiaurinio Lietuvos taško. Ne pats protingiausias sprendimas apsikrovus papildomais daiktais baladotis visiškoj bekelėj, bet mes susiprotėjom tik pusiaukelėj ir metę šitą purviną reikalą, kol dar neužklimpom ir neprasikeikėm, apsisukom ir nuvažiavom į numatytą nakvynės tašką Ločėrų kaime. Vos privažiavus supratau, kad arba mes ne čia pataikėm arba čia neliksim nakvoti… Tiksliau apibūdinant atvažiavom ne į kažkokį laukinį kempingą, o į išpuoselėtą kaimo turizmo sodybą skirtą miestiečiams.

Po mūsų paskutinės patirties motokempinge su uodais ir laukinės nakvynės prie tvenkinio čia buvo visiška priešingybė: visur ideali europietiška tvarka ir tiesiog sterili švara. Įvažiavę į trinkelėmis grįstą kiemą, netgi susinepatoginom, pasijautėm purvini ir esantys ne savo vietoj…

Nepaisant to, sodybos šeimininkas mus maloniai priėmė, aprodė mums teritoriją: savo kuklioms reikmėms netgi turėjom dušą su karštu (!) vandeniu, kas po trijų dienų laukinio gyvenimo, buvo didžiulis proveržis civilizacijos link. Laužavietėj ant švariai nušienautos pievos įsirengti gavom seną kibirą, kur puikiai įsitaisė mūsų savadarbė viryklė. Buvo puiki proga pagaliau suvalgyti nuo pat kelionės pradžios mano vežtus konservus, kurie kabėdami tašėse ant priekinių lankų patyrė jau nemažai gyvenimo smūgių ir dėžutės buvo visiškai deformuotos. Nepaisant to, skoniui tai įtakos nepadarė, na bent jau nesugadino, nes vakarienė tąkart, nusimaudžius po šiltu dušu buvo labai skani. Vakaras, kaip ir praėjusį kartą šįkart buvo šaltas ir prieš nueidami miegoti susiprotėjom, kad galim pasišildytą vandenį susipilti į tuščius butelius ir juos susimesti į miegmaišius susišildymui. Su savimi turėjau dar ir termosą – kaip smagu buvo sušalusiam prabudus paryčiais išgerti bent kelis gurkšnius karštos arbatos!

Dienos maršruto ilgis pagal odometrą 267km., kiek nuvažiavau pilnu kuro baku tiksliai nepasakysiu, nes paskutinio pilimosi metu vis dar neveikė spidometras, bet buvo supilta 15,19l. E95

Share:

Pakomentuok Pirmas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *