Aplink Aukštaitiją #antra diena

Paryčiais neapsikenčiau ir su visu miegmaišiu iššokau lankan tikėdamasis, kad bent jau čia galėsiu kiek primigti. Vaizdas, kurį pamačiau išlindęs laukan man viską sudėliojo į savo vietas – tiek virš mano, tiek ir virš kolegos palapinių skraidė tirštas debesis įvairiausių išbadėjusių kraujasiurbių. Supratau, kad ramybės mes nesulauksim. Stengiausi dar užmigti apsigaubęs savo storu gumuotu miegmaišiu, bet tas įkyrus zyzimas, rodos jau spengė mano ausyse ir tiesiog varė į neviltį…

Prasikankinęs ir uodų zyzimų tarpsniuose prisiklausęs rytinių paukščių giesmių supratau, kad daugiau taip tempti nebegaliu ir vienintėlis mano išsigelbėjimas yra evakuotis, juolab laikas jau buvo arti to, kai žadėjom keltis. Saulė jau romantiškai apšvietė stovyklą, o mano laikrodis rodė šiek tiek prieš 5val. ryto. Matyt mano rytinis blaškymasis nedavė ramiai miegoti ir Nerijui, tai iškart nusprendėm ilgai netempti, nes priešaky dar laukė ilga diena. Visa laimė, kad stovyklautojų skautų laužas dar degė – matyt vaikai buvo gavę nurodymą, kad per naktį laužas stovykloje privalo būti prižiūrimas, o tuo metu, panašu, kad buvo mūsų draugų Medo ir jo sūnaus pamaina. Ta proga, pasinaudodami pažintimi, pasišildėm pusryčius ant jų prižiūrimo laužo. Tuo metu pagalvojau, kaip gerai visgi, kad vyksta vaikų stovykla ir mus kažkas prileido prie laužo, nes jei vėl būtų tekę pusryčius šildytis savarankiškai eksperimentuojant, tai, ko gero, pusryčiams būtume buvę suvartoti patys…

Su savo išgelbėtojais pasidalinam ant laužo virtais grikiais, atminčiai pasidarom kelias nuotraukas ir atsisveikinam krautis daiktų. Operatyviai susipakuojam ir pasigendam deserto – iš vakaro lauke buvau palikęs dvi pakuotes grūdėtos varškės, kurios daiktus perknisus keliskart taip ir neradome. Nusprendę, kad čia vietinio Rainio* darbas ir nukabinę nosis nurašom į nuostolius. Ilgai variklių neburzginam, nors dauguma vaikų jau ir apspitę laužą dairosi į mus, bet rytinė stovykla dar neprasidėjo, tad dar prieš 8 ryto sukam rankenas ir per mišką vingiuojam į pirmą žvyrkelį kur, nusilengvinę pirmam punkte, aplankom numatytą lankytiną objektą ir toliau judam žvyru Rumšiškių link.

Truputį apsiraminę, nes prieš tai posūkyje man teko kelis metrus pačiuožti ant šono – visgi šios dienos prognozės dėkingos nebuvo ir nesinorėjo gaišti kažkur laukuose merkiant lietui (tiksliau sinoptinės prognozės žadėjo netgi škvalą kažkur tarp 12-14val. ir tam laikui aš mintyse buvau suplanavęs atsidurti kažkur Kėdainiuose ir romantiškai besižvalgant pro langą kokioj nors vietinėj kavinukėj lėtai, pagal visas PSO rekomendacijas, kramtyti savo pietus, kas visai nebuvo kažkokia nereali mintis, nes mums, viso labo, iki pietų sustojimo tereikėjo nuvažiuoti kokių 120km. Bet kaip sako liaudies išmintis tu planuoji, o Dievas iš tavo planų juokiasi…).

Prasilenkiu kažkur pievose gulinčius elektros laidų bokštus. Pirma mintis, kad čia vėjo darbai, bet pasidairęs ir kitoj pusėj matau analogišką vaizdą, o laidai niekur nenutraukti, tada sukontempliuoju, kad greičiausiai čia naujo elektros linijų tilto “laikikliai”. Nerijus sustoja pasigėrėti ir įamžinti. 

Kadangi mano naviga už kelių šimtų metrų rodo posūkį, bet plika akimi jokio takelio neatrandu, nusprendžiu pariedėti kiek tolėliau ir patyrinėti. Paaiškėja, kad nieko nėra. Gal kažkada ir buvo kažkoks kelias, nes kiek toliau matosi kaži kokia bakūžė samanota, bet privažiavimo jokio – nuotykiai prasideda… Apsisuku pasitarti su kolega ką darom. Mano žemėlapis rodo, gyvenvietę (Kovaičiai) ir ten jau turėtų būti nuvažiavimas, kuris panašu, kad įsilieja į mūsų maršrutą. Privažiuojam – nuvažiavimas daug ką žadantis: užaugus pieva, ūkininko traktoriaus vėžios ir nuokalnė pamiškėn, iš augalijos panašėja į šlapynę (vėliau pasitikrinu pagal žemėląpį – pasirodo, kad kirtom Limšiaus upelį). Mintyse pergromuliuoju, kad nuotykiu čia tikrai apturėsim… Sprendžam ką darom. Nerijus palieka man rinktis, gale mandagiai pasiteiraudamas ar nenorėčiau ir vėl nusivartyti. Skamba viliojančiai, galvoj tarakonai suploja katučių, pažadu be fokusų ir neskubėdami leidžiamės žemyn. Kaip ir priklauso – mane paleidžia „karvę“ ganyti pirmam. Krūmai su žole, kuri vėl pradeda šlifuoti mano šonines tašes, “auga” akyse ir jau pradedu savęs klausinėti ko čia ieškom, bet tuo pačiu suvokiu, kad dabar sustoti ir suktis atgal būtų mažiausiai protingas pasirinkimas, nes važiuojam kažkokiu seniai buvusiu takučiu, kuris taip užaugęs, kad tarp krūmų jau jo ir nebesimato. Panašiau į laukinių žvėrių taką. Kirtom kelias šlapesnes vietas, bet gruntas buvo kietas, tai prasiiriam santykinai lengvai. Priekyje matau ūkininko nuvažiavimą į laukus nuo žvyro, mintyse perdėlioju, kad čia greičiausiai ir buvo mūsų “track’as”, kurio neradom. Išvažiuoju ant žvyro ir priekis “bėgioja” skersai važiavimo krypties, pradžioj raminu save, kad padanga apsivėlė moliu nuo lėto važiavimo ir bandau išsivalyti protektorių, bet situacija nesitaiso ir aš jau panašu, kad žinau diagnozę: pradurta priekinė padanga, o taip skubėjom ir trumpinom kelią neiškodami labiau urbanizuoto apvažiavimo…

Pavažiuoju kiek tolėliau į kiek įmanoma atviresnę vietą, kur galėtume sustoti remontui. Galvoje tiksi, kad vienintelis dalykas, ko mes dabar neturim yra laikas. Stengiuos nepanikuot, juolab nuotaiką pakelia radinys kitoje kelio pusėje – mėtosi neseniai daryto kirtimo liekanos, tad Nerijus labai operatyviai ir tiksliai pagal ilgį sukonstruoja atramas priekiniam ratui iškelti. Tvanku, o ramybės neduoda įvairūs moskitai. Išsirengę bandom juos baidyti savo turimais repelentais, bet panašu, kad geriausias būdas jų atsikratyti yra kuo daugiau ir greičiau judėti. Tuo metu girdžiu, kad į mano telefoną atpypsi žinutė, bet laiko dabar susirašinėjimams neturim…

Kadangi prieš kelionę Nerijus pasigamino montiruotes, iškart pagalvojau, kad būtų negražu neleisti autoriui pasidžiaugti savo darbu, tad padangą bent jau numontuoti mandagiai atsisakau. Anot autoritetų, priekinę padangą galima numontuoti ir rankom, tad čia problemų nesitikėjau. Labiau stebino radinys, įstrigęs padangoje – radom spyglį. Įtariu laukinės kriaušės ar obels – ko gero ne be reikalo prieš leidžiantis nuo žvyro pakrūmėn įtariau, kad ramiai šitos atkarpos visgi nepravažiuosim…

Neilgai trukus pasigirsta burzgimas ir po kelių akimirkų privažiuoja vietinis ūkininkas. Netgi sustoja pašnekinti, persimetam keliom frazėm ir įsitikinęs, kad mes manom, jog situaciją kontroliuojam nuvažiuoja savo reikalais. Neskubant susimontuojam atgal padangą ir kilus įtarimui, kad elektrinė pompa per ilgai dirba, o rezultato nėra  – padanga vis dar tuščia (įsijungė mano radiatoriaus ventiliatorius), tad vidiniai balsai, kartojantys, kad kamera yra kiaura girdimi vis garsiau ir aiškiau. Nerijus, prieš užmontuojant padangą, primygtinai net kelis kartus rekomendavo pasitikslinti ir prisipūsti kamerą, nes sakėsi, kad  nėra tikras dėl jos būklės, juolab aš ir nebuvau tikras, kad montuodamas kažkur neprižnybiau kameros. Panikos priepolį nusprendžiau atidėti ir atidžiau pažiūrėjęs radau, kad, pasirodo, prastai ant ventilio laikėsi pompos antgalis – nebuvo sandarumo ir visas oras ėjo tiesiog lauk. Pagyrėm kinišką techniką ir ranka prispaudęs prilaikiau antgalį – tas labai greitai davė rezultatą ir po kelių minučių slėgis padangoje jau tampa „koviniu„. Mintyse sugeneruoju, kad prastovėjom labai brangių kone 20min. Per tą laiką netgi spėjau paskaityti SMS’ą – Oblius tiesiog pasiteiravo ar ne mes pas jį kempinge palikom motociklines pirštines. Jas mačiau dar vakare šalia mūsų stovyklavietės, bet taip ir pamiršau priminti vaikų treneriui… Tuo metu vėl privažiuoja jau matyta mašina, bet jau iš kitos pusės – pasirodo, kad grįžta tas pats ūkininkas. Kai paklausiau ką nuveikė, kol mes čia tinginiavom, tai sakėsi pagirdęs avis.

Nesinorėjo gaišti, todėl stengiausi neskubėdamas ir nuosekliai viską susirinkti atgal, o per tą laiką ūkininkas išsišnekėjo (sakė, kad atostogauja ir niekur neskuba) ir kai kalbos prasidėjo apie politiką maloniai atsisveikinom ir pagaliau pajudėjom savo keliais. Pirmi kilometrai nedrąsūs – burnoj vis dar yra nemalonus “plaukiojančio rato ataskonis”, o be to nelabai aišku kiek tiksliai kinai buvo sukalibravę biudžetinės pompos monometrą. Iš akies atrodė gerai, tai iš akies ir važiuojam, juolab iškart pastebėjau, kad dėdami priekinė ratą visgi paskubėjom, ir aš neteisingai uždėjau įvorę su spidometro reduktorium ant rato, ko pasekoje tai buvo mano lėčiausia kelionė – nuo to laiko mano spidometras rodė tarp 0 ir 1km/h.

Sukam ratus Rumšiškių link: iš antro karto randam Dovainonių atodangą. Pažioplinėjam, kylantis vėjas nuo Kauno marių tuo pačiu kelia ir nerimą – panašu, kad bus liūtis, bet dangus giedras, tai atsigriebdamas už prarastą desertą Nerijus pavaišina vietinėj krautuvėj nusipirktu sausainiu nuotaikai pakelti. Užgeriu vandeniu, bet burnoj jaučiu troškulį ir nuovargį po nemiegotos nakties. Pasiprašau mineralinio, kurio gurkšnis pasirodė kur kas geriau gaivinantis ir pagalvoju kaip būtų smagu savo gertuvėj turėti mineralinio, bet atidedu vėlesniam laikui, nes kolkas ji beveik pilna vandens. Sekantis punktas buvo Rumšiškių apžvalgos bokštas, bet mintyse atgaminau, kad ten priėjimas ne toks atviras kaip norėtume, o per Liaudies buities muziejų, todėl užsimenu, kad galim praleisti šitą malonumą, bet kolega kategoriškai atsisako, todėl pasiblaškom po miestelį kol galiausiai įsiremiam į vartus, kurie padeda galutinį tašką ir sukamės į kitą Vilnius – Kaunas greitkelio pusę Jonavos link, kur pakeliui buvom suplanavę užsukti apžiūrėti kas yra likę iš Žeimių dvaro.Teoriškai nuo čia iki Kėdainių jau ir ranka paduoti.

Įvažiuojant į Pravieniškes pradeda persekioti kažkokia šiurpi nuotaika. Atrodytų miestelis kaip miestelis, bet vistiek verčia būti maksimaliai susikaupus ir atrodo, kad netikėtumai čia tavęs laukia ant kiekvieno kampo ir, ko gero, didžiausias to kaltininkas yra išankstinis nusistatymas ir žinojimas, kad gatvėje gali sutikti žmonių, kurie ant kaklo turi pasikabinę kortelę su vardu ir pavarde… Panašiai ir buvo, tik ne Pravieniškėse, o kiek toliau, palei Užusalius, kai vėl pradėjom blūdyti provėžuotais miškų keliais ir apleistom duobėtom pievom, kurios  vietomis buvo virtusios statybinių atliekų sąvartynais. Be didesnių nemalonumų pagaliau išsisukom ir išlindę prie Jonavos nusprendėm, kad reiktų susiklijuoti mano pradurtą kamerą. Atsisakiau minties klijuoti pats kai apsižiūrėjau nuodugniau – pasirodo, kad man neužteko tiesiog kažkur sąžalynuose pradurti kameros, bet dar, matyt, pavažiavau su tuščia kažkurią atkarpą ir pasisukus padangai įstrigęs joje spyglys dar pabadė nemažą plotą šalimais. Nebuvom įsitikinę ar tie pabadymai yra tik paviršiniai ar ir per juos leidžia orą, nes pradurta kamera buvo storasienė, tai darbą patikėjom tos srities meistrui. Dirbtuves, kaip ir priklauso, radom ne iš pirmo, karto, o kelis kartus pravažiavę užsukom į kitą vietą, kur vietoje buvę meistrai-praktikantai buvo atplėšti nuo labai svarbaus užsiėmimo žaidžiant kažkokį jaunimo tarpe pamėgtą kompiuterinį žaidimą ir viskas kuo jie galėjo mums padėti tai patikrinti slėgį priekinėje padangoje man vadovaujant ir nukreipti kur mums galėtų suteikti kvalifikuotą pagalbą. Už tai jiems ir ačiū. Patekę pas meistrą į dirbtuves buvom maloniai sutikti, mat jis pats domisi autokrosu ir iškart puolė mums rodyti savo kovinį bolidą, kuriuo lenktyniauja jo dukra. Maloniai pasišnekučiavom, bet stengiamės netrugdyti dirbti, nes skubam. Bet, matyt, to ir pakako, nes kamerą visgi teko lopyti keliskart, tik pavėluotai įsitikinus, kad mano įtarinėjimai pasitvirtino ir kamera yra kiaurai subadyta keliose vietose. Šiuo atvieju tikslingiau būtų buvę nusipirkti naują kamerą taip atsikračius bet kokios rizikos, bet pasirodo, kad Jovanoje mum to padaryti nebuvo lemta, todėl priemėm sprendimą, kad geriau turėti neiškios kokybės sulopytą atsarginę kamerą su savimi kelionėje nei išvis nieko neturėti. Per kelių lopymų seriją dirbtuvėse vėl palikome nemažai laiko, bent jau man pastoviai priminimai apie tai kapsėjo galvoje. Gal tai tiesiog buvo mano bendras nuovargis po nemiegotos nakties ir aš nesupratau savo organizmo pagalbos šauksmo, nes paskui pasimečiau ir nesusikalbėjom su Nerijum Žeimiuose. Turėjau progą permąstyti savo veiksmus ir nusprendžiau nuo tos akimirkos vadovautis daugiau vedlio nurodomu maršrutu, o ne navigacijos rekomendacijom ir savo nuojauta. Panašu, kad tas davė vaisių – aš nebevarginau savo riboto mąstymo smegeninės ir atsipalaidavęs galėjau daugiau džiaugtis atostogų malonumais, juolab nuo Žeimių iki Kėdainių prasidėjo neregėto grožio autostradiniai žvyrkeliai tarp plačių, rodos, horizontą remiančių pievų.

Aišku, per daug atsipalaiduoti negalėjom, nes pastoviai teko kovoti su priešpriešiniu arba šoniniu vėju, kuris mus persekiojo visą likusią dieną, kurią žadėto lietaus taip ir nesulaukėm…

Kėdainiuose nuotykiai tęsiasi – parkuojantis prekybos centre Nerijus netyčia užkabino šalimais stovinčios mašinos dureles. Laimei savininkas pasitaikė supratingas ir išsisukom be didesnių nuostolių, bet kelionės kuo žavi, kad kasdien vis sutinki įdomių žmonių… Ilgai netrukus prie mūsų prisistatė vietinis keliautojas, žinoma prijaučiantis motociklizmui. Tokiu būdu vėl radom kompanjoną papietauti kartu. Mačiau, kad kalbėti galim daug, ilgai ir kas svarbiausia įdomiai, bet vis dar jaučiau erzinančią sausrą burnoje ir tuštumą galvoje, todėl kai liežuvis pinasi, o galva tuščia tai geriausias dalykas ką galėjau tuo metu padaryti buvo apsikeisti kontaktais ir stengtis mandagiai palaikyti pokalbį.

Tiesa, po sočių pietų dar padariau atradimą – antra diena, kaip ir tikėjausi, man fiziškai buvo kone sunkiausia. Kiek save pažįstu iš kelionių tai man taip jau susideda, kol įsivažiuoju į naują ritmą, todėl ne kiek nesistebėjau. Buvo tokia situacija, kad jaučiau nuolatinį nuovargį. Tada, po pietų, Nerijus nusipirkęs man davė truktelti kelis gurkšnius mineralinio vandens ir man iškart palengvėjo ir susidėjo galvoj, kad aš geriu paprastą vandenį iš savo gertuvės, o mano organizmas jau kone reikalauja, kad atstatyčiau mineralų balansą. Kadangi vandens turėjau savo gertuvėj pakankamai, beliko jį tik praturtinti ir prieš akis man sumirgėjo vaizdas, kad kai namie kroviausi vaistinėlę, tarp visų vaistų, kuriuos atmečiau buvo bent keletas užsigulėjusių pakuočių „Rehidron’o„. Medikams tai turbūt gan įprasta procedūra, bet kas nesuprato, tai čia yra tokie milteliai geriamajam tirpalui pasigaminti, kuriuo girdo asmenims, vienu ar kitu būdu praradusiems didelį kiekį skysčių. Nieko ypatingo ten nėra – truputis gliukozės ir natrio ir kalio chlorido mišinys – pagrindinės druskos, būtinos palaikyti fiziologinę būklę – mūsų organizmo ląstelių elektrocheminį potencialą. Taigi pirmu taikymu po pietų nušlepsėjau vaistinėn. Reikėjo matyti vaistininkių akis, kai aš susimokėjęs į klausimą „ar žinote kaip naudoti? vienas pakelis pusei litrui vandens per dieną“ tik pritariamai linktelėjau ir atsisukęs savo gertuvę viską ten susiverčiau… Akimirksniu atsirado šioks toks saldžiai kartus prieskonis ir vanduo su kiekvienu gurkšniu tapo tiesiog gaivinantis ir taip grąžindavo man gyvenimo džiaugsmą. Aišku, visą tai galima buvo išspręsti ir paprasčiau – tiesiog nusipirkti negazuoto mineralinio vandens, šiuo atvieju aš tiesiog norėjau paeksperimentuoti ir išbandyti tokį metodą ateičiai, kai ne visada yra proga įsigyti mineralinio vandens. Pasistiprinę iš Kėdainių išvažiavom ir net nepastebėjom kaip jau buvom prie Šeduvos malūno, kur buvom susiplanavę vakarienę. Sustoję pasidairėm, pasižiūrėjom vienas į kitą ir nusprendėm, kad dar nesam tokie alkani, arba tokie urbanizuoti, kad dukart dienoj valgytume kavinėse. Vieta, aišku, graži, bet man kažkodėl visiškai nebuvo nuotaikos ten lankytis, bent jau dabar ir nusprendėm atsidėti kitam kartui, greičiausiai su šeima ar draugais – svarbiausia, kad dabar žinom kur.

Pasipildžius kuro atsargos Užuovėjos kaime pas labai malonią ir gerai nuteikiančią degalinės operatorę susimąsčiau, kad jos nuotaika kažkodėl labiau atostoginė nei mano… Matyt, buvau išvargintas dienos vėjų. Nors iki nakvynės vietos beliko keliasdešimt kilometrų, bet jie man sukosi kažkodėl labai sunkiai ir vienintėlis dalykas, kuris tuo metu sukosi mano galvoje buvo tai, kad aš nenoriu nieko kito, kaip išsitiesti ir atsigulti pamiegoti. Galiausiai besiblaškydami tarp laukų įsiremiam į geležinkėlio bėgius. Nežinau kaip mes braižėm maršrutą, bet vieta buvo tokia rami, kad man netgi buvo minčių tiesiog čia išsikelti stovyklą. Kaip kartais gerai kai keliauji ne vienas ir tas kitas dar turi galvoj sveiko proto. Tokiu būdu neilgai trukus laimingai pasiekėme ir savo numatytą dienos tikslą – nakvynės vietą Petraičių tvenkinio pakrantėje. Mes nebūtume mes, jei tai būtume padarę iš pirmo karto, bet kai atvažiavom, man jau buvo taip viskas vienodai, kad buvau linkęs pasilikti bet kuriam taške, todėl paleidau Nerijų vieną į žvalgybą ieškoti jo manymu patogesnės vietos, o pats atsiguliau ant žolės ir tiesiog žiūrėjau į mėlyną vakaro dangų ir stebėjau kaip virš galvos plaukia vėjo genami debesys ir vėjo ritmu supasi smilgos.

Turėjau tik vieną užduotį – ištempęs ausis klausytis ir laukti arba kol iš žvalgybos grįš kolega arba paskambins ir lieps man judintis. Trumpai pameditavęs sulaukiu skambučio ir girdžiu gerą nuotaiką, ilgai netempiu ir keičiu dislokacijos vietą. Tokiu būdu tąnakt nakvojom gamtos apsupty – šįkart tikros atostogos stovyklaujant gamtoje, kaip Nerijus ir svajojo.

Įsitaisęs stovyklą netgi prisiverčiau darkart nusiimti priekinį ratą ir išspręsti neveikiančio spidometro klausimą. Kažko užkandau ir iš praėjusio karto patirties nusprendžiau nelaukti vakarienės netgi neprisiverčiau nusimaudyti tvenkinyje ir susirangiau miegoti. Šįkart palapinės įėjimas nebuvo paliktas atviras, o gal tiesiog nieko nebenorėjau girdėti…

Dienos maršruto ilgio nesusekiau, dėl neveikiančio spidometro, bet tądien buvo supilta 12,5l. E95

*(Rainis yra vietinis katinas. Buvome įspėti, kad jis yra linkęs į vagiliavimą, tačiau tokio įžulumo nesitikėjom…)

Share:

Pakomentuok Pirmas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *