Aplink Aukštaitiją #pirma diena

8:00 sutarėm susitikti “Nestės” degalinėj, aišku vėluoju, bet dėl to esu ramus – geras ženklas yra vėluoti, o ne laukti vėluojančių. Rytinis apsitarimas, nuotaikos geros – atostogos prasideda! Nerijus dar pasiūlo pradėti man važiuoti pirmam, bet ilgai negalvojęs mandagiai atsisakau – nesu dar savęs vertęs važiuoti pagal griežtai iš anksto sudarytą maršrutą ir, kaip parodė patirtis, tai buvo teisingas sprendimas. Išvažiuojam nuobodžiai autostradiniu apvažiavimu, padarom garbės ratą žiede ir sukinėjamės po Nemeikščius, tuo tarpu mano navigacija kiekvienoje sankryžoje nurodo važiuoti priešinga kryptimi nei sukamės mes, bet tai daro taip tiksliai, kad realiai naviguotis visai netrugdo, tiesiog reikia rinktis priešingą kryptį nei yra nurodoma… Taip navigavausi, kol neįvažiavom į “track’ą” ir neperkroviau maršruto.

Pirmas “nulipimas” nuo asfalto ant rimtesnio žvyrkelio ir iškart pasijaučia visas skirtumas nuo kasdienio važiavimo (grįžęs netgi pasisvėriau visą savo mantą, kuri, viso labo, sudarė netoli 20-ties kg.). Žvyre nepaklusniai ir nemaloniai į šonus “vaikšto” priekinis ratas, instinktyviai norisi persigrupuoti į galą ir “įmesti truputį anglių”. Šitoje situacijoje praverstų komunikavimo priemonė, bent jau pasidalinti važiavimo įspūdžiais, bet stengiuosi nepanikuoti ir situaciją vertinu ramiai, juolab važiuoti dar tik pradėjom. Seku situaciją ir pastebiu, kad ilgainiui niekas nesikeičia – įspūdis toks, kad arba važiuojam labai palaida danga arba priekinė padanga ne pilnai pripūsta, kas jau neduoda ramybės. Galiausiai sustoju, nes tokia situacija jau pradeda varginti. Abu apsižiūrim, Nerijus pasidalina tais pačiais vairavimo įpatumais. Pasidarom sau išvadas ir sukam rankenas toliau.

Ties Kaltanėnais iššokam ant asfalto ir taip nuobodžiaujam iki pat Švenčionėlių. Po kelių kilometrų, apsičiupinėjus visą mantą ir įsitikinus, kad dar nieko nepamečiau, galvoje įsijungia minčių generatorius: kas sudėliojo tokį maršrutą? Negi nebuvo “žmoniško” apvažiavimo? Kiek dar čia tampysimės ir panašūs klausimai labai greitai nuvejami šalin, kai nuosekliai pradedu kurti planą sekančiai kelionei. Taip: kelionės yra geriausia vieta, kur galima planuoti kitas keliones.

Po truputį susigyvenu su savo tašėm, kurias pasikabinau ant priekinių lankų. Pirmas dalykas ką pastebėjau, tai labai suprastėjo ventiliacija dešinėje pusėje, kur yra nukreiptas išmetimas iš variklio, būtent ta problema dėl ko kaista galinis cilindras. Ypatingai tas pasijaučia kai važiuojam mažesniais greičiais arba apskritai sustoju, todėl stengiuosi važiuodamas mažesniu greičiu kuo daugiau sotis ant pakojų, o pjaunant kreiseriniu greičiu įsigudrinau, kad koją galima užsimesti tiesiog ant tašės – labai patogus sprendimas.

Švenčionėliuose sustojam pervažoj (vos tik sustojus jaučiu kaip karštis kaitina mano dešinę koją – gerai, kad diena dar nėra vasariškai karšta) praleisti mokamąjį traukinį ir prasukę per miestelį sustojam pamiškėj. Nerijus išduoda, kad toj pačioj vietoj su Darium buvo sustoję ir praeitais metais ir kad būtent čia prasideda tikrasis Aukštaitijos rubežius – nuvažiavus 60 km. kelionė tik prasideda.

Įšokam miškan, atkarpa su puriu smėliu lyj pajūryje ir čia jau prasideda tikrasis enduro, kai reikia vairuoti jau nebe vairu, o balansuoti ant motociklo perkelinėjant kūno svorį. Tokiu momentu pradedi galvoti, kad taip tampytis reiks visą likusią kelionę ir burnoj pradeda kauptis nemalonus ataskonis – seni prisiminimai apie pasivoliojimas puriame smėlyje, kuris labai girgžda tarp dantų…

Pirmą dieną važiavom siauru keliuku tarp privačių, žvejybai skirtų tvenkinių ir ežero Pravalo (Vidugiris).

Kadangi įvažiuodami savo kelyje jokių eismą ribojančių ženklų neaptikome, tai sakykime, kad pravažiavome teisėtai ir tik išvažiuodami pastebėjom įspėjamuosius ženklus, kurie nurodė, kad praleidom progą būtį nušauti (na bent jau taip įspėja vaikštinėtojus, o mes važiavom, tai gal mum ir negalioja…).

Iki Pravalo atvažiavom mišku, kur mano naviga “pakibo” (matyt paspringo per ilgu “track’u”, nes daugiau tokie fokusai nebesikartojo), tad iškart pasimečiau kur esam ir nebesekiau maršruto. Vėl įsukom miškan su siurprizais: molingos provėžos ir duobės. Atrodė daug žadančiai, iškart prasidėjo pirmi mano nervingi pasitampymai molingame dirvožemyje, keliose vietose truputį pastrigome apsikeisdami, bet be didesnių nuotykių išsisukome – labiausiai nerimą kėlė tik nežinia ar nebus taip, kad privažiavus kažkokią pelkę teks nusivylus suktis atgalios. Paskui sekė nešienauta pieva virtęs senas kelias. Kad ten yra kelias vis dar nurodo žemėlapiai ir važiuodami jautėm senas provėžas, kurių per aukštą žolę visiškai nesimatė, todėl toje vietoje turėjom būtį labai atsargūs ir dėmesingi. Galiausiai, išlindę palei kažkokį viensėdį radome ir savo kelionės tikslą – atkarpą tarp ežero ir dirbtinio tvenkinio. Galima būtų pavadinti Kuršių Nerijos sumažintu modeliu, kur yra siauras sausumos ruožas tarp dviejų vandens telkinių. Prasilenkėme tik su keliais žvejais, nieko stebėtino – pirmadienis.

Pagal sudarytą maršrutą numatyto kelio išvažiavimui neradome (jau kuris laikas jo ten nebėra), todėl teko apvažiuoti palei ežero pakrantę tarp ežero ir kanalo, kuriame Nerijus surengė gulbių šeimynos fotosesiją.Į klausimą ar rasim išvažiavimą vienintėliu pakrantę juosiančiu seniai nevažinėtu ir vietomis iki veidrodėlių apžėlusiu provėžuotu keliuku, pakalbintas vietinis žvejys panavigavo plačiu rankos mostu: “išvažiuosit… su motosyklais pravažiuosit, tik bebrai čia prikasinėjo duobių… bet pravažiuosit…”. Taip ir buvo – siaurame ruože teko pašokinėti per duobes, vienoje vietoje už kelią „remiančio“ apleisto krūmo užsikabino mano šoninė tašė ir nutrūko plastikiniai užtraukiami dirželiai. Laimei, tai buvom numatę, todėl papildomai apjuosėm tvirtinimo diržu, ant kurio kabanti tašė ir maskatavo iki pirmojo remontinio sustojimo. Pavažiavus toliau dugno apsaugos šonu užšokau ant kažko kieto. Matyt koks senas kelmas arba apžėlęs akmuo, nes smūgis buvo ganėtinai stiprus ir tamprus, bet per krūmus ir aukštą žolę nieko nesimatė. Pasisekė – šįkart atsipirkau tik išgąsčiu. Nerijus greičiausiai toje pačioje vietoje įsirėmė kairiu pakoju, ko pasekoje pėdą prispaudė prie rėmo, bet viskas praėjo sėkmingai – liko tik gražios mėlynės.

Išvažiavę sustojom bendram apsižiūrėjimui – įspūdžių pasidalijimui. Ta proga iš naujo plastikiniais “užtraukėjais” pritvirtinom mano tašę ir „grįžom atgal“ į maršrutą. Toliau iki Dubingių, kur buvo suplanuotas sustojimas priešpiečiams vėl pjovėm žvyrais. Kai būdavau geras, tai ilgose “autostradinėse” atkarpose kolega paleisdavo mane pasiganyti – tokiu būdu truputį ataušindavau savo koją ir galinį cilindrą. Pažįstamais miškais ir kaimo keliukais lekiam pro lankytinus objektus žyminčius ženklus ir neilgai trukus išlendam Dubingiuose apsipirkti.

Romantiškai papietavę poilsiavietėje ant Asvejos kranto, turėjom tikslą aplankyti netoliese esančiame žirgyne Lietuvos konturų formos salą. Pačiam Dubingių žirgyne ne kartą esu buvęs, bet salos taip ir nemačiau – nenuostabu, nes iki jos net pėsčiam prieiti arčiau ir bent pasigrožėti ar nusifotografuoti fone, taip kad būtų akivaizdu, kad sala išformuota pagal Lietuvos kontūrus, nėra jokių galimybių, tad apsukę liūdną “garbės ratą” patraukėm toliau, Kernavės link, kur mūsų laukė kiek smagesnė lauko kelio atkarpa, išdaužyta vietinių ūkininkų ir medžiotojų. Paskutinį kartą pro tuos pačius medžiotojų bokštelius bandžiau pravažiuoti anksti pavasarį, bet buvo labai šlapia, provėžos labai gilios, o padangos “plikos”, tad nusprendžiau suktis atgal, nes vienam tokioje apleistoje vietoje būtų teko ilgai klampoti ieškant pagalbos… Šįkart nuotaikos visai kitos – visiškai sausa, esam dviese, todėl teko sustot tik atkarpos gale ir apsižiūrėti ar neatsipalaidavo bagažas ir ar nieko nepametėm.

Taip laimingi pasiekėm pirmą “lūžio tašką” – numatytą pietų vietą ant Neries kranto kavinėje “Pušynėlis” Neries Regioniniame parke. Šią vietą pasirinkome neatsitiktinai: šiuo momentu buvome įveikę daugiau nei pusę numatyto dienos maršruto – nemačiusiems, tai labai gera proga pažioplinėti stovint lauko terasoje “ant pasaulio krašto” – t.y. apie 150m. iškilusio upės skardžio krašto. Dar vienas svarbus dalykas – būtent čia, bent jau anksčiau suvažiuodavo motociklininkai didžiųjų renginių metu pasistiprinti, taigi vieta gerai užsirekomendavusi. Tik mes šįkart neužtrukome ir kukliai apsiribojome karšta sriuba – pasirodo užkandžiai Dubingiuose buvo pakankamai sotūs… Pirmadienis, žmonių beveik nėra, pietaudamas gali dairytis ir mėgautis tikrai nekasdieniu ir Lietuvai nebūdingu vaizdu, o fone linksmai čiulba ir saulės šiluma kartu džiaugiasi vietiniai paukščiai – kaip man patinka atostogos!

 

Nuo šitos vietos buvom sutarę, kad likusią dienos maršruto dalį pravesiu aš, nes man šitie kraštai tiesiog geriau pažįstami. Pavažiavę kelis nuobodžius kilometrus asfaltu, nusukam į kaimo žvyrkelį palei Nerį sukratyti pietų. Neskubėdami sukamės iki tipiško gatvinio rėžinio Grabijolų kaimo. Neskubu, nes ir atkarpa man kelia sentimentus ir vietovė tikrai yra verta dėmesio. Nerijui iškart už akies užkliuvo aukštos senslėnio kalvos (važiuodami atgal netgi sustojom fotosesijai), kurių papėdėje ir yra išsidėstęs mūsų lankytinas objektas, siekiantis net II–IV amžių. Pats kaimas, kaip minėjau, yra vienos gatvės ir “įsiremia” į Nerį. Išilgai gatvės išsidėsčiosiuos trobos, kurių savininkai pagrinde yra miestiečiai, atvažiuojantys tik savaitgaliais ir paatostogauti. Nepaisant to, bendruomenė aktyvi, vertėtų apsilankyti ir didžiųjų Valstybinių švenčių metu – dažnai čia rengiami įvairūs renginiai.

Kelias minutes pažioplinėję, grįždami pasigėrim kalvotų vaizdu, pasifotografuojam ir sukamės toliau – šįkart seka mano visai netyrinėta duobėta atkarpa ir vėl išmaurota vietinės ūkininkų technikos. Išvažiuojant iš vieno posūkio netgi kaukšteliu su dugno apsauga į vidury kelio gulintį nemažą akmenį (labai įdomus sprendimas, jį ten palikti…). Galiausiai įsukam į man gerai žinomą žvyruotą atkarpą Kazokiškės – Paparčiai. Praėjusiais metais maršrutas aplink Aukštaitiją driekėsi dešiniuoju Neries krantu ir pravažiavus Kernavę, ties Čiobiškiu per upę teko keltis keltu. Šiemet, įvairumo dėlei, Kernavę norėjau parodyti iš kitos pusės – nuo kairiojo Neries kranto, maždaug ties Aleksandriškėmis, nuokalnėje labai gražiai atsiveria kito Neries kranto panorama su ten išsidėsčiusiais Kernavės piliakalniais. Kaip visada, beveik pralekiu, bet sustojam įamžinti momentui.

Pasidairę įsukam miškan. Mano navigacija, vis dar nesureguliuota važiavimui iš anksto nustatytu maršrutu, todėl, kaskart man “nugrybavus” vis perskaičiuoja maršrutą. Kai važiuoji žinoma kryptimi, tai visiškai nesudaro jokių nepatogumų, bet nuo to momento, kai pasukom į visiškai nepažįstamą mišką, kuriame daug keliukų, tai kaskart įsukus ne į tą, maršrutas automatiškai perskaičiojamas ir pasiklydęs važiuoju toliau, kol susigaudau, kad kažkas ne taip ir važiuoju vienas… Toks važiavimas ilgainiui ima erzinti ir pradedi galvoti ne apie tai kaip važiuoji, o kur važiuoji – su tokiu nusiteikimu lauk bėdos. Ir ilgai laukti neteko: įvažiavus iš miško dar keliskart pasikartoja analogiška situacija, kai žinojau tik tiek, kad turėtume išvažiuoti kažkur ties Kaugonim, bet išvydęs kažkokį nematytą viensėdį visiškai pasimečiau iš kurso kur esam ir pradėjau blaškytis. Galų gale pasileidžiam šalimais esančia nešienauta pieva, kuri, pasirodo, buvo su giliom provėžom, bet, kad ir kaip atidžiai aš tuo metu žiūrėjau į navigaciją, man to nenurodė, todėl priekiniu ratu pasigavęs vieną gilesnę, kelis metrus pačiuožiau žole… Likimo ironija – atsistojęs apsivalau ir matau kairėj pusėj pravažiuojant traukinį Vilnius – Kaunas. Na taip, dabar jau viskas galutinai pasidaro aišku: esam visai čia pat, kur ir planavau, tik išvažiavom ne į man gerai pažįstamą smėlingą žvyrkelį, o šalia, visai palei geležinkelio bėgius, esančius ūkininko laukus, šalia kurių jau esu važiavęs prieš tai, ieškodamas kelio būtent šitam maršrutui, bet dėliodamas maršrutą žemėlapyje tiesiog nepataikiau – tiek tos bėdos. Reziume: čiuožiant nutraukta dabar jau kita tašė, kuri dar priedo ir iširo per siūles. Anokia čia bėda – greitai užteipuojam lipnia juosta ir prisisegam viską atgal. Kitas, liūdnesnis dalykas, buvo tas, kad gilioj provėžoj sugebėjau užkabinti priekinį sparną, kuris tiesiog išplyšo iš savo tvirtinimo vietų. Pavažiavę kelis metrus į priekį, pasislėpti nuo kaitrios saulės, laikinai užsiteipuojam ta pačia lipnia juosta ir, užbėgant įvykiams už akių, išduosiu, kad tokiu laikinai suteipuotu priekiniu sparnu pravažiavau visą maršrutą. Dar kartą pasitvirtina, kad pastoviausia tas, kas laikina.

Išvažiavę siauru keliuku tarp ūkininko laukų, toliau sukamės ūkinės paskirties keliuku tarp laukų ir geležinkelio bėgiu – vėl galim pasidžiaugti, kad yra sausa ir važiuojam gerai suplūktu moliu, o ne duobėtu keliu su giliom provėžom. Sukamės kairėn ir pravažiuojam pirmu tuneliu po bėgiais, kitas bus ties Žąsliais. Privažiuojant antrąjį jau iškart  pastebiu, kad kažkas ne taip – pasirodo pratekantis po bėgiais upelis patvino, dėl susidariusios užtvankos. Nerijui kilo abejonių, kad čia bus apsieita be nuotykių, todėl pasisiūlė pafilmuoti kaip man seksis važiuoti pirmam. Šįkart, apsiplovę tik ratus, nusprendėm aprangų dar neskalauti, visgi buvo pirma diena kai važiuojam – dar nepurvini, kad ir jau spėjau pasivolioti… Sekantis kelionės taškas Bačkonyse pasipildyti kuro atsargas ir užsipirkti maisto Liutonių krautuvėj, o iš ten jau atrodo ranka paduoti linksmais žvyrkeliais iki pirmos nakvynės Škilietų motokempinge. Pasak mano navigos parodymų, šios dienos maršrute beliko apie 40-imt kelis kilometrus ir nežinau kodėl mes nusprendėm trumpinti braižydami maršrutą, nes metas dar buvo ganėtinai ankstus, o nuo gero žvyrkelio nuvažiavome eilinį kartą per apleistas pievas į kažkokius sąžalynus, kur vos tik sustojus supuola visokio plauko kraujasiurbiai. Teko skubiai evakuotis ir nusprendę nerizikuoti sukom man gerai pažįstamais žvyrais iki man visai nepažįstamos sengirės, kur turėjom susižymėję kelis lankytinus objektus, bet panašu, kad jau tingėjom sukinėtis aplinkui arba pasiklydom ir “įsirėmėm” tik į Mergiškių kaimą. Pasisukinėję mišku pravažiuojam pro būsimą nakvynės vietą ir prie Velnio duobės sutinkam dar dvi poras motoentuziastų – žmonės, panašiai kaip mes, keliauja po Lietuvą, tik su žmonom ir labiau civilizuotais keliais. Persimetam keliais žodžiais, pasidalinam įspūdžiais ir kelionės planais. Kartu apeinam ratuką aplink duobę juosiančiu taku, pakontempliuojam kokia galėtų būti duobės kilmė ir gal net paskirtis ir mandagiai atsisveikinę kiekvienas nusukam savo keliais – mes atgal į mišką, o jie atgal civilizacijos link.

 

Grįžę į motokempingą iškart buvom pasitikti vietinių gyventojų draugiškais rankų mostais ir, kaip ir buvo žadėta, radom vaikų stovyklą – kad stovykla yra gyva ir mes nebūsim vienintėliai jos gyventojai tuokart nuteikė optimistiškai. Vos tik įsukom pro vartus, iškart buvom pasitikti atsakingų asmenų ir apspisti susidomėjusių vaikų būrelio. Dar penktadienį iš vakaro skambinau šeimininkui ir jis mane perspėjo, kad tuo metu vyks vaikų motostovykla.Pats motokempingas, nėra ko tikėtis, baikeriško stiliaus – yra dvi didelės pavėsinės su lauko baldais elektros įvadais ir apšvietimu (!), laužavietės (netgi yra kepsninė), lauko dušas, tualetas ir prausykla ir žinoma, kaip ir priklauso, yra įvairiausių baikeriškų atributų ir atrakcijų vaikams: batutas, smėlio dėžė su čiuožykla, įvairios supynės ir pan. Pievoje radom gerą tuziną vaikiškų motociklų ir visais buvo važinėjama užsiemimų metu (prieš tai, žinoma, buvo privaloma praeiti teorijos kursą).

Į naktį nertaukiam ir pradedam įsikurti pirmai nakvynei: susiparkuojam, pasiskleidžiam palapines ir bandom šildytis maistą. O tuo metu aplinkui zuja ir pirmuosius savo įgūdžius įgauna jaunieji motociklistai. Kiekvieno jų akys tiesiog dega noru. Kas labai nustebino, tai vaikai buvo labai mandagūs ir aktyvūs – kai pirmom minutėm blaškydavomės kempinge kažko ieškodami iškart klausdavo ko pasigendam ir į klausimą kur yra vienas ar kitas patogumas sulaukdavome ne atsakymo su koordinatėmis, o mandagaus pasiūlymo palydėti ir viską aprodyti.

Su maisto šildymu buvo šiokių tokių niuansų: Nerijus eksperimentavo su savos gamybos virykle, pasidaryta iš kelių skirtingo dydžio skardinių, kurios įsistato viena į kitą. Kūrenti bandėm granulėm, bet, kai po kelių valandų pavargom laukti kol užvirs vanduo, sulaužiau ir įmečiau vidun kelis piršto storumo pagaliukus, tai reikalai akivaizdžiai pasitaisė. Taip iš planuotos ankstyvos, vakarienė patapo ganėtinai vėlyva, bet tai gal išėjo visai į naudą, nes nesijaučiau alkanas, o iki 22val. vakaro vaikai dar ganėtinai aktyviai zujo po kempingą ant motociklų.

Į palapines sulindom, jau pritemus, kai neapsikentėm kraujasiurbių uodų. O čia ir prasidėjo visos linksmybės: mano nelaimei, iš vakaro pasistatytoj palapinėj palikau neužsegtą įėjimą ir ką radau viduj tai tuntą tų pačių uodų, kurie mus ir nuvarė eiti miegoti. Keistas pastebėjimas, bet kai pasiskundžiau vietiniams, kad mane puola uodai, tai jie tik nusijuokė ir patikino, kad jų niekas nepuola – matyt pajautė šviežią kraują ir aš tapau jų naujaja auka…

Viskas ką veikiau visą ateinančia naktį, tai varčiausi nuo vieno šono ant kito ir vaikiau uodus visais įmanomais būdais. Kai jau atrodo, kad visus išvaikau, po keliolikos minučių vėl, nežinia iš kur, atsiranda koks įkyruolis. Taip visa naktis ir praėjo man bemaitinant uodus ir besiklausant kaip į kempingą atvažiuoja vienas ar kitas svečias.

Dienos maršruto ilgis pagal odometrą 267km, prie 235km supilta 13,65l. E95

Share:

Pakomentuok Pirmas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *