Aplink Aukštaitiją #pasiruošimas

Planavomės kelionę vasarai. Šiais laikais populiaru pasirinkti kažką grandiozinio – į Maroką, Magadaną ar šiaip Sibiran… Kodėl tik aplink Aukštaitiją? Visų pirma, Aukštaitija yra graži ir to verta! Nors, realiai, basivadovaudami šaltu protu, priėmėm visiem priimtino bendro varianto ir pirmai bendrai kelionei pasirinkome santūresnį maršrutą. Nes, kaip sakoma, “prie didelių darbų prieinama mažais žingsneliais”. HBA branduolys jau lygiai prieš metus važiavo Aukštaitijos rubežium, kažkas pavyko, kažkas nelabai, bet šiemet sudėtis stipriai keičiasi, atsirado daugiau patirties, šaltais žiemos vakarais tiesiog prisėdom prie jau esamo maršruto ir su naujom mintim ir kiekvienas su savo norais ir fantazijom tiesiog perbraižėm ir adaptavom maršrutą taip, kad atitiktų kiekvieno važnyčiotojo poreikius.

Pradžia nebuvo lengva ir turėjau nemažai neramumų, nes ilgą laiką taip ir nesupratau kelionės koncepcijos. Laikui bėgant ir kelionės pradžiai artėjant pamažu viskas susidėliojo į savo vietas…

Ekipažų sudėtis: 4 vadeliotojai ir meška

Darius (Honda Africa Twin), Nerijus (Honda Transalp), Giedrius (Honda Transalp) ir aš (ir vėl Darius ir vėl Honda Africa Twin) su meška. Kelionei ruoštis pradėjom iš anksto. Nuomonę kaip turėtume keliauti, kokius įrankius ir įrangą, atsargines dalis su savimi kartu imti, kur nakvoti, valgyti (netgi ką valgyti), sustoti pailsėti ir t. t. (visa laimė, kad nereikėjo spręsti klausimo kokio tipo motociklais reiktų važiuoti, bet ilgiau padiskutavus, jau prasidėdavo ir tokie pasvarstymai…) kiekvienas, turbūt natūralu, turėjome savo. Bet, kadangi jau “apsiženijom” ir apsisprendėm visi kartu važiuoti, tai kaip tikrame gyvenime po vedybų turėjome “apsišlifuoti kampus”. Kiekvienas, aišku, turėjome savo patirtį ir istoriją, Darius ir Nerijus analogišką kelionę po Aukštaitiją jau turėjo praeitais metais, aš kažką panašaus turėjau 2013m.

Kiekvienas turėjome savo charakterį ir bruožus – visi esam labai skirtingi: Giedrius pvz. buvęs pareigūnas (save vadina pensininku), bet širdyje menininkas, Darius labai išlaikytas ir ramus žmogus – vienas malonumas tokį žmogų turėti komandoj. Nerijus – nepataisomas optimistas… Pamažu su kiekvienu susigyvenau ir iškilus kažkokiam klausimui jau galima buvo prognozuoti kaip vienas ar kitas elgsis atitinkamoje situacijoje – kadangi daugiau ar mažiau sukinėjamės panašiomis sąlygomis, teko apturėti ne tik techninių klausimų ( https://www.youtube.com/watch?v=4IFoniGI9bs ir https://www.youtube.com/watch?v=wsb4FVYa5uA ), bet ir reljefinių nesklandumų ( https://www.youtube.com/watch?v=wFTCt4gxegk ), tokios situacijos tik grūdino ir kaskart duodavo peno pamąstymams kaip reikia ruoštis ilgesnei kelionei. Žinoma, visiems gyvenimo atviejams nepasiruoši ir ko jau reikia tikėtis iš kelionės, tai netikėtumų, bet streso patirti elementariose situacijose irgi nesinori…

Įrankiai

Kritinė dalis yra įrankių ir atsarginių dalių pasirinkimas. Jei jau atsarginių dalių sąrašą galima buvo sumažinti dėka to, kad motociklai yra panašūs savo “anatomija” (tas pats gamintojas Honda ir motociklų tipas) ir gamybos laikotarpiu, tai įrankių pasirinkimas šiais laikais, kurie skirti palengvinti gyvenimą esant techniniams nesklandumams, ko gero, yra begalinis… Ir, kaip taisyklė, kelionėje prireiks būtent to įrankio, kuris liks gulėti garaže ant lentynos. Na, bet kaip kaskart padrąsindavo Nerijus, ne į Sibirą važiuojam. Tiesa, šitoj vietoj mūsų nuomonės kategoriškai išsiskirdavo: jeigu vienas liguistai skaičiuodavo kiekvieną gramą, lyg pačiam tektų viską savo rankomis ant slenkančio Gedimino kalno užvilkti, tai kitas – atvirkščiai: panašu, kad buvo linkęs susikrauti visą garažą ir dar draugams galėdavo pasiūlyti kai ką paskolinti…

Įranga

Dar sudėtingesnė dalis yra stovyklavimo įranga: kažkas nori miegoti palapinėj miške, o kažkas nori kas vakarą po dušu nusimaudyti ir minkštoj lovoj kojas ištiesti, tai, kaip ir visur, tenka rinktis tarpinį variantą… Mūsų laimei, galutiniam variante visi būdai tapo galimais.

Mantos krovimasis ir galutinė sudėtis

Komandoje netekus mediko ir vyr. mechaniko mintimis aplanko liūdesiukas. Visgi, mano galva, kelionės tikslas yra kažkas daugiau negu tiesiog nuvažiuotas atstumas ir jame įveiktos kliūtys ir, mano filosofiją, ko gero tiksliausiai nusakanti mintis būtų (teksto autorius redakcijai žinomas, kalba netaisyta):

Vakar grįžau, kaip visada nusirengiau mane varginančias apsaugas, nusiprausiau po karštu dušu, prisėdau ant patogios relaks sofos ir pagavau save jau kelintą kartą pagalvojant, kad man visos kelionės gali būti per daug. Taip pat vis pamąstau, kad apsikrovęs manta aš neteksiu malonumo man patinkančiai važiuoti, o birbt minimaliai vien tam kad kažką pamatyt, tai jau reikia daryti su šeima. Vienintelis faktorius tokioje kelionėje lieka bendravimas su žmonėmis su kuriais norisi bendraujasi… 

Bet vieno draugo nelaimėje nepaliksi, taigi galutiniam variante teko važiuoti dviese ir palaikyti Nerijui kompaniją…

Kita vertus, su sąlyga, kad keliautojų, sumažėjo perpus, tai sumažėjo ir nuomonių. Savaitės vidury, po darbų, pradedam operatyviai ruoštis kelionei: kieme susistatom palapines, pradedam raustis po tašes ir garsiai skaitydami sąrašą aptarinėdami daiktus, kuriuos žadam vežtis, pasidalinam mintimis apie artėjančią kelionę ir ateities planus. Paskutinis bendras susibėgimas prieš startą – pajudam pirmadienio rytą, birželio 19, o grįžti norėtume 23d.

Kraudamas daiktus pritrūkau įrankių: su savim turiu tik kelis raktus, žvakraktį, padangų remkomplektą ir dar kelias smulkmenas… Pasirodo natūraliai išsirūšiavom, kad aš susikomplektuoju vaistinėlę, o Nerijus vežasi liūto dalį įrankių.

Sekmadienis… Panašėja, kad baigiam susikrauti visus daiktus ir ryt pajudėsim. Man asmeniškai taip raišioti bagažo neteko, apskritai, jei gerai prisimenu, „ant savo kupros“ pilnos stovyklavimo įrangos man jau seniai nėra tekę vežtis. Nerijus jau pernai su Darium apturėjo tokio džiaugsmo, tai šiandien nuo pat ryto man labai padėjo jo konsultacijos – supratau, kad bagažo pakavimasis yra jo vienas mėgstamiausių užsiemimų. Tuo pačiu aplakstėm bemaž visus šiandien veikiančius prekybcentrius ir prisipirkom visokio šlamšto. Gerai, kad daug kas neveikė, nes būtume prisipirkę ir dar daugiau… Pavyko rasti šoninius krepšiukus skirtus dviratininkams, kuriuos sėkmingai pritaikėm ant motociklų lankų, ašmeniškai aš jau senokai ieškojau tokių nedidelių šoninių tašių, kurios nebūtų per didelės ir netabaluotų važiuojant bekele, bet ir nebūtų visiškai niekam tikusios, į kurias nieko neįmanoma susidėti. Į tą vieną šoninę tašę Nerijus man sukišo mano lietaus aprangą. O pas save susidėjo visą “virtuvę”. O dar turim po antrą tokią… Trumpai tariant – tos tašės, tai pirkinys su kuriuo kolkas siejam didžiausias viltis. Savaime suprantama, kad galutinis variantas išsikristalizuos praktikoje…

Share:

Pakomentuok Pirmas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *